Lietuvos kariuomenė
 
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

Patyčių fenomenas. Ką daryti?

2014-08-11
image

LK Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos KSPS

Karinės medicinos ekspertizės komisijos psichologė

Kpt. Ieva Puošiūnaitė

 

 

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuva - viena iš pirmaujančiųjų patyčių skaičiumi. Labai gaila, bet patyčios mūsų visuomenėje tapo tokios įprastos, jog virto tarsi gyvenimo norma. Iš patirties žinome, kad patyčios būdingos ne tik vaikams ir paaugliams - jos stipriai paplitę ir tarp suaugusiųjų: įvairių jų apraiškų galime pastebėti viešose vietose, darbovietėse, politikoje, spaudoje, televizijoje, internete. Tyrimų duomenimis, Lietuvoje, panašiai, kaip ir užsienio šalyse, daugiausiai patyčių aukų švietimo, medicinos, socialinio darbo sektoriuose. Įvairių šalių duomenimis, šis reiškinys skirtingu išreikštumo laipsniu paplitęs ir kariuomenėse. Žinomiausias to pavyzdys - sovietinė armija. Teisinamasi tuo, kad erzinimas, priekabės, žeminimas, tyčiojimasis, išjuokimas, prievarta, smurtas padeda kariams užsigrūdinti. Visgi naujausios studijos ir į asmens biopsichosocialinę gerovę bei užduočių tikslų pasiekimą orientuoti tyrimai byloja visai ką kita - patyčios turi destrukcinį poveikį tiek konkrečiam asmeniui, tiek aplinkiniams, tiek užduočių atlikimo kokybei.  Kaip bebūtų, kasmet „dedovščinos" pasekoje daug karių yra nužudomi arba nusižudo patys. New York times duomenimis, 2006 m. rusų kariuomenėje dėl patyčių ir vadinamosios „dedovščinos " „aukėjamųjų" fizinių priemonių 16 karių buvo nužudyti, 276 kariai nusižudė, o metų bėgyje gauta net 1500 oficialių pranešimų apie patyčias ir prievartą. Amerikiečių armijoje tarnaujančių apklausos duomenimis, vienas iš dešimties tarnaujančiųjų per pastaruosius (2013) metus yra tapęs patyčių taikiniu. Į klausiamą, ar buvo patirtos priekabės, teigiamai atsakė 13 proc. mūsų  kariuomenės  karininkų, 2 proc. puskarininkių ir seržantų, 18 proc. kariūnų ir 8 proc. eilinių; kad stebėjo žodinį priekabiavimą teigė 63,6 proc. karių ir 80,8 proc. kariūnų; psichologinį smurtą - 28,7 proc. karių ir 46,4 proc. kariūnų; fizinį smurtą - privalomos karo tarnybos kariai apie 9,6 proc., kariūnai - 22 proc. (J. Novagrockienė).


Lietuvos kariuomenėje patyčių reiškinys dar nėra išsamiai ištyrinėtas, todėl šio straipsnio tikslas - prevencinis - šviečiamasis: supažindinti su patyčių darbinėje aplinkoje reiškiniu: jo sąvoka, pasireiškimo būdais, pasekmėmis, problemos įveikimo strategijomis daugiau dėmesio skiriant psichologinei šio reiškinio pusei.


Terminologija, naudojama patyčių reiškiniui paaiškinti labai įvairi. Lietuvoje priekabiavimą, užgauliojimą, kabinėjimąsi, pažeminimą, erzinimą įprasta įvardinti apibendrintu patyčių terminu. Taigi patyčias suprantame kaip tyčinius, pasikartojančius veiksmus, kuriais, siekiama įžeisti, įskaudinti auką. Puolančiuoju dažniausiai būna psichologinę ar fizinę jėgos persvarą turintis asmuo. Norint išskirti patyčias darbinėje aplinkoje dažniausiai jos vadinamos  pasiskolintu mobingo terminu. Išvertus iš lotynų kalbos tai reiškia purvinos gaujos, bandos, prastuomenės puolimą. Taigi mobingas - tai tikslinis, sisteminis, ilgesnį laiką pasikartojantis kolegų elgesys darbovietėse, kurio dažniausias tikslas - pažeminti, apjuokti kurį nors kolegą (rečiau - kelis kolegas), sumažinti jo vertę, atskirti darbuotoją nuo bendradarbių; tai savotiška psichologinio teroro rūšis. Turbūt ne kartą esame stebėję asmenis, kurie pradžioje vienas kitą užgaulioja žodžiais, o netrukus į darbą paleidžia ir kumščius - ima stumdytis, muštis, - taigi patyčios nuo psichologinio lygmens turi didelę tikimybę peraugti  į fizinį.


Mobingas apibūdinamas remiantis H. Leymann (Švedų mokslininko, mobingo tyrimų pradininko, 1980 m. įkūrusio kliniką, kurioje buvo gydomi asmenys, patyrę mobingą) nustatytais 45 elgesio pavyzdžiais, kurių apraiškas daugelis iš savo patirties be abejonės atpažintume: nepagrįsta asmens ir jo pažiūrų kritika, profesinis sumenkinimas („esi niekam tikęs specialistas", „esi sukčius ir melagis", „tavo darbai niekam verti"), kenkimas profesinėje veikloje,  apkalbos, gandai, šmeižimas („pamatysi, kad iš jo nieko gero nebus, išsisukinės nuo darbų", „nepriimk jo į komandą - jis tinginys ir nevykėlis", „greičiausiai jis net nebuvo šiandien tarnyboje"), skundimas „mačiau kaip jis pavėlavo į tarnybą 5 minutes"), užduočių, viršijančių aukos sugebėjimus, skyrimas („tegul padirba už viršininką - kitą kartą nereikš čia savo nuomonės"), darbinės informacijos slėpimas („nesakyk jam apie mokymus, tegul dirba"), ignoravimas („nekreipkim į jį dėmesio, tegul sau kankinasi"), patyčios, apjuokimas (tikri juokai būna juokingi visiems, jeigu bent vieną asmenį tai žeidžia - tai jau nebe juokai), socialinis atskyrimas („nekviesk jo į gimtadienį"), sąmoningai iškraipytos informacijos pateikimu („apie tave visi kalba, kad tu blogai dirbi"), gąsdinimais („jei skųsiesi - pamiršk apie laisvas dienas"), žeidžiantys kreipiniai ir šūksniai („ei tu, nevykėli") - sistemingai atakuojant siekiama įvairiausiais būdais sukurti nepakeliamas sąlygas, kad auka pasijustų nevisavertė, išeitų iš tarnybos, darbo pati arba būtų atleista.


Psichologija,  nagrinėdama darbines patyčias, išskiria dvi pagrindines mobingo kryptis: vertikaliąją (vadinamas bosingu) - kai tyčiojasi organizacinės hierarchijos aukštesniuose lygmenyse esantys bendradarbiai ar viršininkai ir horizontaliąją - kai tyčiojasi to paties hierarchinio lygio bendradarbiai. Laikantis klasikinio H. Leymann apibrėžimo, mobingu įvardijamas toks asmens darbe puolimas, kuris trunka ne mažiau kaip šešis mėnesius, o užpuolimai - ne retesni kaip kartą per savaitę. Retesnius ar trumpesnius puolamuosius veiksmus dažniausiai  įprasta vadinti tiesiog patyčių terminu.


Taigi, kas tie puolėjai, o kas tampa aukomis? Ir kodėl  žmonės ima engti kitus?


Prisiminkime kaip elgiasi gyvūnai. Juk gyvūnų pasaulyje pasitaiko, kad kuris nors gyvūnas skriaudžiamas arba išvejamas iš būrio. Dažniausiai atsikratoma „kitokiu" arba ligotu, paliegusiu, nes instinktyviai jaučiama, kad giminę turi pratęsti tik sveiki palikuonys. Pavyzdys -  H.K. Anderseno alegorinė pasaka „Bjaurusis ančiukas". Čia tyčiojamasi ir vejama dėl to, kad „bjaurusis ančiukas" yra kitoks, neatitinkantis būrio, kuriame jis gyvena standartų: „...Nelaimingąjį ančiuką visi varė nuo savęs (...) Ir antys jį žnaibė, vištos kapojo, mergaitė, kur lesino paukščius, spardė jį kojomis. Galų gale ančiukas nebeiškentęs išskrido per tvorą...".


Žmonių pasaulyje atsikratyti siekiama taip pat „kitokiais", tačiau skirtingai nei gyvūnų pasaulyje, žmogiškajame psichologinio teroro dažniausiai imamasi prieš talentingesnius, aukštesnės profesinės kompetencijos, kitokių vertybių ar požiūrio, kitokio socialinio statuso, kitos lyties ar kitos lytinės orientacijos darbuotojus - taip siekiama juos išstumti iš grupės. Tai vyksta dėl konkurencijos, pavydo, keršto, neapykantos. Auka gali tapti ir silpnas, keistokas, uždaresnio būdo, kompleksuotas žmogus, tačiau žymiai dažniau atakuojamos kūrybiškos, išsiskiriančios, originalios asmenybės, geriau dirbantys, nei tikisi kolegos ar vadovai, iniciatyvūs darbuotojai. Prisiminkime Šarlio Pero pasaką „Pelenė" - čia  matome klasikinį patyčių pavyzdį: Pelenei duodami labai sunkūs, tiksliau - neįveikiami darbai. Tai daroma, nes pavydima Pelenei darbštumo, gerumo, grožio: „Bet ir prastai aprengta, ji buvo šimtą kartų gražesnė už savo pasipuošusias seseris". Tikimasi, kad Pelenė neatliks užduočių -  numatoma bausmė  - draudimas dalyvauti puotoje - t.y. atskyrimas nuo kitų.


Puolėją graužia pavydas, noras pirmauti, dažnai toks asmuo yra dirglaus būdo, sunkiai valdantis savo impulsus, negerbiantis aplinkinių, siekiantis kitus valdyti autoritariniu būdu, prievarta. Iš pirmo žvilgsnio toks asmuo gali pasirodyti pasitikintis savimi, bet iš tiesų yra priešingai - tik pažemindamas kitą jis bent laikinai įgyja pasitikėjimo savimi, galios ir valdžios jausmą. Dažniausiai mobingo galima sulaukti iš vyresnių amžiumi ir seniau dirbančių darbuotojų - šie tiesiog bijo prarasti savo dominuojantį statusą tarnyboje ar patį darbą. Tyčiotis taip pat linkę sunkiai sugyvenamo būdo asmenys, kurie patys yra tapę patyčių aukomis: tyčiojamasi, nes iš jų irgi buvo ar tebėra tyčiojamasi.  

 

Ievos Puošiunaitės foto


Patyčių proceso metu dalyviai gali užimti skirtingus vaidmenis: jei bus puolėjas/skriaudėjas (jis inicijuoja patyčias, ieško palaikymo, siekia įtraukti kitus), tai būtinai bus ir auka. Skriaudėjas greičiausiai turės palaikymą: aktyvų šalininką - jis aktyviai prisijungs prie puolėjo; idėjos šalininkas - ne taip aktyviai, bet visgi palaikys tyčiojimąsi (J. Novagrockienės mūsų kariuomenėje atliktų tyrimų duomenimis, prie skriaudėjų prisijungia 6 proc. karių ir 7,7 proc. kariūnų). Galbūt bus ir pasyvusis šalininkas, kuris pasyviai pritars patyčioms (11 proc. karių ir 6,4 proc. kariūnų tyliai palaiko skriaudėją, o, stebėdami iš šalies kitų karių elgesį, kariai mano, kad 30 proc. jų juokauja ir netiesiogiai palaiko priekabiavimą (J. Novagrockienė)).  Aplink auką irgi gali susiformuoti koalicija. Aukos gynėjas - asmuo, kuriam nepatinka patyčios ir kuris stengiasi padėti aukai apsiginti arba bando sustabdyti pačias patyčias. Juo dažniausiai būna brandus asmuo, dažnai lyderis, nebijantis pasipriešinti neteisybei (auką bandytų ginti 61 proc. karių ir 59 proc. kariūnų, tačiau stebėdami aplinkinius kariai mano, kad tik 11 proc. karių tai imasi daryti (J. Novagrockienė)). Galimas gynėjas - nepritariantis patyčioms asmuo, kuris norėtų padėti aukai, bet nieko nedaro, greičiausiai bijodamas pats tapti patyčių objektu. Vis gi daugelis pasirenka neutralaus stebėtojo vaidmenį - stebi, kas vyksta, stengiasi išlikti nuošalyje (stebi ir nesikiša - 35,4 proc. karių bei 50 proc. kariūnų (J. Novagrockienė)).


Tyrimai rodo, kad darbovietėse patyčioms, mobingui plisti sąlygos sudaromos kai nepakankamai kreipiama dėmesio į organizacijos kultūrą, vertybes, atsainiai vertinami ir nesprendžiami tarp darbuotojų kylantys konfliktai, kai kolektyve toleruojamos intrigos, paskalos ir santykių žaidimai; kai neaiškiai apibrėžiamos atsakomybių ir tarnybinių pareigų ribos; kai nėra grįžtamojo ryšio apie atliktus darbus; kai naudojama tik baudimo sistema ir pamirštami darbuotojų skatinimai; kai nėra galimybių kilti karjeros laiptais bei nėra pakankamai išvystyta kadrų judėjimo sistema; kai kolektyve dominuoja intymūs ar giminingi, ypač šeimyniniai, ryšiai; kai yra didelis atskirų specialistų perkrovimas, o atskiriems darbuotojams sudaromos nevienodos darbo sąlygos.


Kaip bebūtų, nuolatinio tyčiojimosi aukos gali pradėti jaustis nepilnavertiškai, jausti nuolatinį stresą ir išsekimą, prastą nuotaiką ir neviltį. Aukos tampa dirglesnės ir asmeniniuose, šeimyniniuose santykiuose, daugėja skyrybų atvejų. Išmoktas bejėgiškumas - viena iš pasekmių, kurias sukelia sistemingai patiriamos priekabės: atsiranda nepasitikėjimas savimi ir kitais, netikėjimas, kad įmanoma situaciją pakeisti, jėgų priešintis nebuvimas.  Negatyvūs jausmai (nerimas, įtarumas, baimės, prislėgta nuotaika) ir nuolatinė įtampa sąlygoja įvairias psichosomatines reakcijas: pykinimą, vėmimą, mieguistumą, galvos ar skrandžio skausmą, širdies permušimus, arterinio kraujospūdžio padidėjimą, sąnarių skausmus, bėrimus odoje ir kt. Ilgainiui reakcijos gali peraugti į ilgalaikes būkles - žmogus gali susirgti sąnarių, odos,  širdies - kraujagyslių ligomis, gali ištikti infarktas, varginti dėmesio, nerimo sutrikimai ar depresija, palūžęs žmogus gali imti vartoti psichoaktyvias medžiagas (vaistai, alkoholis, narkotikai), nusižudyti. Atskyrimo, izoliacijos poveikis asmeniui žinomas jau nuo senų senovės: tyrinėjant pirmykštes gentis buvo pastebėta, kad išvijimo iš genties skausmas išvytajam būdavęs toks stiprus, kad jis, likęs vienas, per kelias valandas ar kelių dienų bėgyje mirdavo.


Tyčiojimasis negatyviai veikia ne tik auką, bet ir visą kolektyvą - jaučiamas nuolatinis puolimo pavojus - daugiau energijos išeikvojama savisaugai, o ne darbinėms užduotims atlikti, nes bijoma taip pat tapti auka; liudininkai nedrįstantys padėti aukai (o tokių juk dauguma), patys kenčia; mažėja pasitenkinimas darbu, krenta darbinė motyvacija, nuolatinis stresas dirbant priešiškoje aplinkoje blogina gyvenimo kokybę. Taip pat nukenčia ir tarnybos darbinė veikla: nuolatinės įtampos pasekoje auka ima klysti: dėl išsekimo sutrinka dėmesys, susilpnėja impulsų kontrolė - sunkiai valdomos emocijos; išsekęs, nerandantis išeities asmuo ima nedarbingumo lapelius, mažiau laiko skiria darbams.


Reikėtų pastebėti, kad patyčių intervencija yra žymiai brangesnė, daugiau išteklių bei laiko sąnaudų reikalaujanti problemos įveikimo strategija nei prevencija. Intervencijai reikia ne vieno mėnesio trukmės tyrimų, mokymų, asmeninių konsultacijų, stiprios motyvacijos keistis. Todėl žymiai racionaliau - daugiau dėmesio skirti patyčių prevencijai, švietimui - atvirai pasakoti darbuotojams apie patyčias, mobingą, rengti psichologinius mokymus. Pačiame kolektyve būtinos atviros diskusijos apie etišką ir neetišką elgesį, bendravimo taisykles. Labai svarbu suvokti, kad patyčios šiuolaikinėje visuomenėje nėra norma, o priešingai - netoleruotinas elgesys, kenkiantis sveikatai, darbo našumui ir bloginantis gyvenimo kokybę. Rekomenduojama iškabinti apie tai pranešimus, plakatus, išplatinti žinutes, kurios atskleistų organizacijos požiūrį į tyčiojimąsi bei aptarti su darbuotojais, kokios prevencinės priemonės padėtų nuo jo apsaugoti.


Pirmas žingsnis siekiant pokyčių - problemos pripažintinas, įvardinimas. Juk tik pripažinus problemą, ją įvertinus ir įvardinus, galimi tolesni žingsniai - t.y. gydymas ir sveikimas. Patyčių kurstytojai labiausiai bijo viešumos. Jų siekis - slapta, įbauginant manipuliuoti ir skriausti auką. Tokie žmonės atrodo pasitikintys savimi, nors iš tikrųjų yra priešingai. Būtent todėl geriausias ginklas - viešumas. Taigi viešas problemos įvardinimas - stipriausias kontrsmūgis puolėjui.


Didžiausia aplinkinių klaida patyčių, mobingo atvejais - ignoravimas. Čia visiškai netinka nuostata, kad „konkurencinėje kovoje išlieka stipriausieji", kad" įtampa susitvarkys savaime", nes nukenčia ne tik auka, bet ir aplinkiniai bei paties darbo kokybė. Patyčių aukos juk ne visada gali pačios apsiginti, todėl labai svarbus yra aiškus savo pozicijos turėjimas ir išsakymas. Kokios puolančiojo reakcijos gyvūnų pasaulyje į besiginančią auką? Jei auka ginasi tyliu urzgimu - užpuolikas nebijo, kuo garsiau urzgiama, o jei dar dantis šiepiama ir yra pritariančiųjų - puolėjas ima trauktis.  Priešingu atveju išsekinta auka gali palikti kovos teritoriją - t.y. darbovietę - taip apsaugotų save, bet puolėjas bet kuriuo metu gali susirasti kitą auką - asmens pašalinimas (savanoriškas ar priverstinis) iš kolektyvo neapsaugo įstaigos nuo tolesnių mobingo atakų. Taigi, netoleruotino elgesio kentimas, nutylėjimas,  tokį elgesį paverčia norma, sudaro sąlygas puolėjui plėtoti destruktyvią veiklą. Vėl prisiminkime plėšrūnų pasaulį: jei tik auka sužeidžiama - medžioklė prasideda: kraujo kvapas masina persekiotoją ir jis nenurimsta tol kol nepasiekia savo. O ar norime nuolatos jaustis persekiojamais?


Veiksminga intervencijos priemonė -  mikroklimato tyrimas - efektyvus būdas, padedantis identifikuoti egzistuojančias engimo problemas bei numatyti veiklos efektyvumo gerinimo priemones. Tokiu atveju svarbus yra psichologo kaip nešališko stebėtojo ir tarpininko vaidmuo: tarpininkavimas puolėjo, aukos, vadovybės bei kolektyvo dialoge. Taip pat galima  įrengti pašto dėžutę, į kurią darbuotojai, bijantys puolėjų keršto, galėtų įmesti pranešimus apie netinkamą elgesį. Anoniminė dėžutė leistų tai padaryti saugiai. Patyčių atveju derėtų atsisakyti „skundimo" termino (dauguma juk nenorime būti „skundikais") ir pradėti diegti naują nuostatą: kreiptis pagalbos. Papasakoti, kad tave skriaudžia, yra gerai - tokiu elgesiu rūpinamasi savimi ir savo saugumu, tuo pačiu išsakomi slegiantys jausmai, o viešumas stabdo puolėją. Puolėjui siūloma taikyti drausminantį procesą: nuo žodinių pokalbių, įspėjimų iki, jei toks elgesys nesiliauja, drausminių nuobaudų.


Klysta manantys, kad patyčių neįmanoma sustabdyti. Prevencinių programų efektyvumo tyrimai rodo, kad patyčių mastą įmanoma smarkiai sumažinti: D. Britanijoje šviečiant visuomenę, vykdant programas patyčių sumažėjo nuo 20 iki 80 proc., Norvegijoje - iki 50 proc.


Taigi, ką daryti, kad nesityčiotume ir iš mūsų nesityčiotų? Visų pirma derėtų gerbti save, gerbdami save - gerbsime ir kitus, o kai žinosime, kad save gerbiančioje tarnyboje  tam tikri elgesio būdai griežtai nėra toleruojami - gerbsime ir tarnybos taisykles. Juk visada egzistuoja pasirinkimo laisvė: rinktis savo pačių elgesio bei reagavimo būdus, rinktis grupę, rinktis darbo vietą; rinktis kančią, susitaikymą, o galbūt kovą ir neabejingą poziciją savo ir aplinkinių atžvilgiu.

 

Nuotraukos kpt. Ievos Puošiūnaitės

Komentuokite
Krašto apsaugos ministerija pasilieka teisę pašalinti komentarus, įžeidžiančius žmogaus garbę ir orumą, skatinančius tautinę, rasinę, religinę nesantaiką, skatinančius smurtą.
Vardas
El. paštas
Komentaro tekstas
Apsaugos kodas secimg

 

 
 

 
 
 
 

 
 
 
 
 
 
 
Sprendimas: Fresh Media